Kalvarijų perlas

.Intro. Eidamas Vilniaus gatvėmis, karts nuo karto užmetu akį į rinkiminius plakatus. Politikos vandenyse – savotiškas nerštas. Atkreipiu dėmesį į “frontininkų” ir “agurkininkų” rinkimines pinkles su itin gilia prasme – visi durniai, mes geresni! Balsuokit už mus! Originalu? Nauja? Bėda tame, kad beveik garantija, jog rinkimus jie laimės. Mes tokia jau tauta. Einam ten, kur tempia, einam paskui tą, kuris garsiausiai rėkia. Per pietų pertrauka situacija analogiška. Dažniausiai nugali minios instinktas. Tačiau tikiu, kad tarp jų yra ir tokių, kurie eina į eilines picerijas paprasčiausiai dėl to, kad nežino kurioje vietoje jie ras skanų maistą, nors pusėtiną aptarnavimą ir realias kainas. Iš karto pasakau – nebusiu dar vienas įsakantis balsas, ale eikit ten ir ten, valgykit tą ir tą. Aš tik pabandysiu pateikti savo įspūdžius būnant vienoje ar kitoje vietoje. O ar ten apsilankyti, spręsti jum:)

Kai tokie orai, sunku dirbti uždaroje patalpoje, ypač kai lauke tokie orai. Lauko kavinės pats tas. Juk ir maistas lauke skaniau valgosi. Užtikau ir aš vieną, netoli darbo. Buvau girdėjęs gerų atsiliepimų, todėl nusprendžiau surizikuoti ir išbandyti jos siūlomus pietus. Taigi įžengiau į Kalvarijų 1. Pavadinimo net nepamačiau, tik itin didelėmis raidėmis užrašytą adresą. Okei. Let’s see whats what.

Gerai nuteikia prieš duris pateikiamas meniu. Iškarto matai valgiaraštį, kuris nėra itin platus ir kainas.

Einant pro duris nusivilti vėl netenka – jaukus prieškambaris su ale prancūziška kompozija.

Deja, viduje vaizdelis truputėlį katastrofiškas: atrodo kad sienas dažė Van Gogo mokinys, be didelių meninių sugebėjimų, tačiau su stipriu šizofrenijos prieskoniu. Nė nestabtelėjęs nužingsniuoju tiesiai į kiemelį. Sunku nusakyti kaip skiriasi matytas vaizdas viduje, nuo to, ką matau kieme. Tarsi benamių landynėje kažkas būtų parodęs gintaro kambarį.. Žinoma jokio gintaro neišvysite, aukso irgi. Tačiau garantuoju, šis nuostabus kiemelis jums patiks. Puikiai nuteikia išradingai panaudoti flora: aplink staliukus gausu prieskoninių augalų, kuriais gali pagardinti prėskoką sriubą; nedideli medeliai, krūmeliai. Apsidairęs atidžiau radau net braškių krūmelius. Žvilgsniui kylant aukštyn nusivilti netenka – kiemelio antras aukštas apaugęs vijokliais. Pasijaučiau lyg užeičiau į nedidelę kavinukę Prancūzijoje. Lengva prancūziška ‘house’a stiliaus muzika šį įspūdį tik sustiprino.

Kaip rašiau anksčiau, meniu pietums – itin trumpas. Užsisakau šaltos agurkų sriubos, jautienos antrekoto berods garstyčių padaže ir dienos pyrago su arbata. Kainos nesikandžioja. Sriuba – 3 lt, antras patiekalas – 12 lt, pyrago gabalėlis – 3lt.

Ilgai laukti netenka ir sriuba atvairuoja prie mano stalo. Skani, primena lietuviškus šaltibarsčius be burokėlių, tačiau nieko itin ypatingo.

Pasirodo ir jautiena – atrodo neblogai. Patinka tai, kad prie jos patiekia kuskuso, o ne iki nežinau kurio laipsnio atsibodusių bulvių. Paragauju. Nesupratęs skonio dar paragauju ir nusiviliu: jautiena itin kieta, kažkoks nenusisekęs guminio čiužinio gabalas. Manau skaniau būtų automobilio padangą kramtyt. Tiesa kuskusas ir padažas idealūs.

Bendradarbiai pabandė kitą antro patiekalo variantą – menkę. Žinoma, kad būtinai turėjau paragaut. Skonis.. nuostabus. Padažas, žuvis, garnyras – viskas dera. Viskas prancūziškai subtilu ir švelnu. Dar nepaminėjau lėkščių. Jos beveik idealios. Kas čia tokio, sakysite jūs. O čia daug tokio. Maistas atrodo skaniau didelėje lėkštėje, ypač jei ji kontrastuoja su maistu.

Pyragas buvo.. na neblogas.. tačiau jau spėjau išgirst, kad dienos pyragai būna tokie, todėl iš karto rekomenduosiu obuolį arba aviečių. Manau nenusivilsite.

Pietūs su sriuba, antru patiekalu, pyragu ir arbata kainavo 21 litą. Pagalvojus supratau, kad jautiena buvo tik atsitiktinumas. Alekna ir tai kartais nelaimi varžybų.. Žinau, kad ten tikrai sugrįšiu. Vasaros vakarais knibinėti karštą obuolių pyragą, klausytis prancūziškų ritmų ir tiesiog stebėti kiemelio gyvenimą.