.Intro. Eidamas Vilniaus gatvėmis, karts nuo karto užmetu akį į rinkiminius plakatus. Politikos vandenyse - savotiškas nerštas. Atkreipiu dėmesį į “frontininkų” ir “agurkininkų” rinkimines pinkles su itin gilia prasme - visi durniai, mes geresni! Balsuokit už mus! Originalu? Nauja? Bėda tame, kad beveik garantija, jog rinkimus jie laimės. Mes tokia jau tauta. Einam ten, kur tempia, einam paskui tą, kuris garsiausiai rėkia. Per pietų pertrauka situacija analogiška. Dažniausiai nugali minios instinktas. Tačiau tikiu, kad tarp jų yra ir tokių, kurie eina į eilines picerijas paprasčiausiai dėl to, kad nežino kurioje vietoje jie ras skanų maistą, nors pusėtiną aptarnavimą ir realias kainas. Iš karto pasakau - nebusiu dar vienas įsakantis balsas, ale eikit ten ir ten, valgykit tą ir tą. Aš tik pabandysiu pateikti savo įspūdžius būnant vienoje ar kitoje vietoje. O ar ten apsilankyti, spręsti jum:)

Kai tokie orai, sunku dirbti uždaroje patalpoje, ypač kai lauke tokie orai. Lauko kavinės pats tas. Juk ir maistas lauke skaniau valgosi. Užtikau ir aš vieną, netoli darbo. Buvau girdėjęs gerų atsiliepimų, todėl nusprendžiau surizikuoti ir išbandyti jos siūlomus pietus. Taigi įžengiau į Kalvarijų 1. Pavadinimo net nepamačiau, tik itin didelėmis raidėmis užrašytą adresą. Okei. Let’s see whats what.

Gerai nuteikia prieš duris pateikiamas meniu. Iškarto matai valgiaraštį, kuris nėra itin platus ir kainas.

Einant pro duris nusivilti vėl netenka - jaukus prieškambaris su ale prancūziška kompozija.

Deja, viduje vaizdelis truputėlį katastrofiškas: atrodo kad sienas dažė Van Gogo mokinys, be didelių meninių sugebėjimų, tačiau su stipriu šizofrenijos prieskoniu. Nė nestabtelėjęs nužingsniuoju tiesiai į kiemelį. Sunku nusakyti kaip skiriasi matytas vaizdas viduje, nuo to, ką matau kieme. Tarsi benamių landynėje kažkas būtų parodęs gintaro kambarį.. Žinoma jokio gintaro neišvysite, aukso irgi. Tačiau garantuoju, šis nuostabus kiemelis jums patiks. Puikiai nuteikia išradingai panaudoti flora: aplink staliukus gausu prieskoninių augalų, kuriais gali pagardinti prėskoką sriubą; nedideli medeliai, krūmeliai. Apsidairęs atidžiau radau net braškių krūmelius. Žvilgsniui kylant aukštyn nusivilti netenka - kiemelio antras aukštas apaugęs vijokliais. Pasijaučiau lyg užeičiau į nedidelę kavinukę Prancūzijoje. Lengva prancūziška ‘house’a stiliaus muzika šį įspūdį tik sustiprino.

Kaip rašiau anksčiau, meniu pietums - itin trumpas. Užsisakau šaltos agurkų sriubos, jautienos antrekoto berods garstyčių padaže ir dienos pyrago su arbata. Kainos nesikandžioja. Sriuba - 3 lt, antras patiekalas - 12 lt, pyrago gabalėlis - 3lt.

Ilgai laukti netenka ir sriuba atvairuoja prie mano stalo. Skani, primena lietuviškus šaltibarsčius be burokėlių, tačiau nieko itin ypatingo.

Pasirodo ir jautiena - atrodo neblogai. Patinka tai, kad prie jos patiekia kuskuso, o ne iki nežinau kurio laipsnio atsibodusių bulvių. Paragauju. Nesupratęs skonio dar paragauju ir nusiviliu: jautiena itin kieta, kažkoks nenusisekęs guminio čiužinio gabalas. Manau skaniau būtų automobilio padangą kramtyt. Tiesa kuskusas ir padažas idealūs.

Bendradarbiai pabandė kitą antro patiekalo variantą - menkę. Žinoma, kad būtinai turėjau paragaut. Skonis.. nuostabus. Padažas, žuvis, garnyras - viskas dera. Viskas prancūziškai subtilu ir švelnu. Dar nepaminėjau lėkščių. Jos beveik idealios. Kas čia tokio, sakysite jūs. O čia daug tokio. Maistas atrodo skaniau didelėje lėkštėje, ypač jei ji kontrastuoja su maistu.

Pyragas buvo.. na neblogas.. tačiau jau spėjau išgirst, kad dienos pyragai būna tokie, todėl iš karto rekomenduosiu obuolį arba aviečių. Manau nenusivilsite.

Pietūs su sriuba, antru patiekalu, pyragu ir arbata kainavo 21 litą. Pagalvojus supratau, kad jautiena buvo tik atsitiktinumas. Alekna ir tai kartais nelaimi varžybų.. Žinau, kad ten tikrai sugrįšiu. Vasaros vakarais knibinėti karštą obuolių pyragą, klausytis prancūziškų ritmų ir tiesiog stebėti kiemelio gyvenimą.

Nors laukiau ilgai, tačiau vienas iš įdomiausių blogų apie maisto užeigas taip ir neatsigavo. Visą laiką norėjau pabandyti rašyti šia tema, todėl dabar bandysiu užpildyti ištuštėjusią nišą. Viliuosi, kad pavyks sudominti ir jus - šiaip ar taip, daugeliui aktuali problema – kur pavalgyti. Pasiūla šiokia tokia yra, tačiau kainos, aptarnavimas, aplinka, ir žinoma pats maistas skiriasi. Stengsiuos pateikti išsamias, kritiškas ir linksmas ataskaitas apie mano aplankytas kavines ir restoranus Vilniaus mieste. Vietas vertinsiu atsižvelgdamas į keturis esminius aspektus: maistą, aplinką, aptarnavimą ir kainas. Nežinote ar verta apsilankyti graikiškam restorane? Svarstote ar verta užeiti į Gusto blyninę? Šis blogas jums.

    Žinau, kad daugelis yra pastebėję, kad arbata skirstoma į: juodąją, žaliąją. Arbatos gurmanai pažįsta ir oolong bei baltąją arbatas. Apie pastarąsias rūšis kalbėsiu kitame straipsnyje, o dabar pabandysiu trumpam apžvelgti žaliąją arbatą. Ji laikoma seniausia ir pačia “tikriausia” arbatos rūšimi.

Šios arbatos tėvynė yra Kinija, ji yra mažiausiai fermentuota. Minimali fermentacija egzistuoja, nes arbatos lapui yra suteikiama tam tikra forma, kuomet išsiskiria sultys ir ore jos oksiduojasi, bet tai - kur kas mažesnio laipsnio oksidacija, negu, sakykime juodosios ar oolong arbatos. Nors ilgą laiką buvusi populiari tik rytų šalyse, pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai populiarėja ir vakarų pasaulyje. Ši arbata pasižymi gydomosiomis savybėmis: savyje turi nemažą kiekį vitaminų, tanino stabdančiojo kariesą, bei kitų naudingų medžiagų.

Tačiau kokią arbatą rinktis? Kaip minėjau, ši arbata kilusi iš Kinijos, todėl nenuostabu, kad Kinija teikia išties nemažai geros ir kokybiškos žaliosios arbatos (70% pasaulinio žalios arbatos eksporto sudaro kiniška arbata). Svarbiausiomis ir geriausiomis rūšimis laikomos: Longjing, Gunpowder, Hou Kui, Bi Luo Chun, Xing Yang Mao Jian, Chun Mee. Žinau, kad Lietuvoje tikrai galima įsigyti Longjing, Gunpowder arbatas. Asmeniškai labai patiko “Drakono perlai” ar kažkaip panašiai pavadinta žalioji arbata su jazminais.

Japonija taip pat tiekia nepaprastai kokybišką žaliąją arbatą. Geriausios jos siūlomos rūšys yra: Sencha, Bancha, Matcha ir žinoma Gyokuro. Sencha - tai pirmo ir antro skynimo, dažniausiai geriama arbata Japonijoje. Bancha - vėlyvesnė, trečio-ketvirto skynimo arbata. Jos lapai stambesni, o skonis švelnesnis nei Sencha tipo arbatos. Matcha - miltelių pavidalo arbata, dažnai naudojama ceremonijose. Gyokuro - garsiausia Japoniškos arbatos rūšis. Brangi, bet labai vertinama.

Žalioji arbata turi būti ruošiama užpilant ją karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Užpylus laikoma apie tris minutes. Laikymo laikas tiesiogiai priklauso nuo arbatos kokybės: pigesnės arbatos užpilamos karštesniu vandeniu ir laikomos ilgiau. Bet vėlgi, norėčiau akcentuoti, kad jos negalima užpilti verdančiu vandeniu ir laikyti ilgiau nei penkias minutes.

    Gavau dovanų gruziniškos (žaliosios?) arbatos! Šis gėris yra iš kitokio krūmo nei indiška ar kiniška arbata (jei tiksliau, tai ši arbata yra mano minėtų arbatų krūmų hibridas), todėliau labai magėjo paragauti..Kvapas: nestiprus, primena čiobrelį.

Skonis: Švelni, švelnesnė už kinišką, todėl turėtų patikti daugumai. Kiniška žalioji arbata turi savo specifinį skonį, kuris arba labai patinka, arba atvirkščiai, visiškai ne. Todėl gruziniškas variantas šiuo atveju yra aukso viduriukas. Tiesa, įprastinės arbatos mėgėjams skonis gali pasirodyti nesudėtingas, gal net nuobodokas.

Išvada: Švelni, ne įkyraus skonio arbata. Patiks tiems, kurie nelabai mėgsta įprastinę žaliąją arbata. Tačiau apskritai, paraugauti siūlyčiau visiems.

P.S. Deja tikslaus pavadinimo nežinau, nebuvo nieko užrašyta..

     Visada atrodė, kad arbata vienkartiniuose maišeliuose yra kaip nealkoholinis alus. Pigi sintetika ir tiek. Kad ir kokį brangų tokio ‘alaus’ butelį bepirkčiau, į tikrą daiktą jis man nė kiek nepanašesnis… Tas pat su arbata. Na, persistengiau, tokio radikalaus skirtumo gal ir nėr, tačiau vis tiek, skonis ne tas.Tiesą pasakius, man pusę skonio numušdavo jau vien tas ‘nezgrabnas’ maišelis. Kol jis dar puodelyje, situacija normali. Užtenka jį ištraukti, nuspausti, ir jis man tampa panašus į tokį objektą, kurį moterys naudoja kartą į mėnesį.. Kažkaip nepasakyčiau, kad itin apetitą žadintų.

Bet netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojom. Teko išbandyti vieną ‘importinę’ arbatą (labai įdomu, gal ir pas mus kažko panašaus yra?). Arbatos pavadinimas Tea Forté. Kuo ji kitokia? Kompaniją, gaminančią šias arbatas įkūrė žinomas amerikiečių dizaineris Peter Hewit, todėl nepaprastai didelis dėmesys skiriamas vizualiai arbatos maišelio išvaizdai. Pats maišelis yra unikalus: tiek savo forma, tiek medžiaga, iš kurios jis padarytas. Nenuostabu, kad kiekvienas jų yra rankų darbo.

Aišku, vien gražios išvaizdos neužtenka, juk arbatai svarbiausia - skonis. O juo nusivilti tikrai neteko. Kolkas pabandžiau tik Earl Grey rūšies arbatą ir belieka konstatuoti, kad tai skaniausia mano ragauta juodoji arbata. Apžiūrėjus Tea Forté galima įžvelgt gero skonio paslaptį - ši arbata yra nesmulkinta. Geram jos skoniui šis faktas - labai svarbus. Paprastai maišeliuose arbata smulkinama, įpraste arbatoje - ne.

Taigi, išbandžiau ir supratau, kad ir maišeliuose galime rasti tikrai puikios arbatos. O klausimas ar jos galima įsigyti Lietuvoje, lieka atviras. Jei kas pamatytumėte, šūktelkit man (ar signalinį laužą uždekit:)

Beto, visiems rekomenduoju aplankyti šios firmos tinklalapį. Vien jų dizaino arbatinukas ko vertas..

Skanaus.